Parapijos istorija

Marijampolės Švč. Trejybės cerkvės istorija yra neatsiejama nuo visos stačiatikybės istorijos šiame mieste. Šiandien tai nedidelė cerkvė senosiose miesto kapinėse, tačiau daugiau kaip šimtmetį ji buvo daugelio istorinių įvykių liudininkė, išgyveno karus, valstybių kaitą, uždarymą sovietmečiu ir galiausiai atgimė kaip Marijampolės stačiatikių bendruomenės dvasinis centras.

XIX amžiaus antroje pusėje Marijampolė priklausė Rusijos imperijos Suvalkų gubernijai. Mieste buvo įkurdinta karinė įgula, veikė valstybinės įstaigos ir mokyklos, todėl sparčiai daugėjo stačiatikių – kariškių, valdininkų, mokytojų ir jų šeimų.

Tuo metu Marijampolėje veikė kelios stačiatikių cerkvės. Pagrindinė buvo mūrinė Šv. Nikolajaus cerkvė, statyta 1888–1896 metais. Be jos buvo cerkvė berniukų gimnazijoje, parapinėje mokykloje ir antrojo kariuomenės pulko cerkvė.

Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma šių cerkvių buvo nugriautos arba prarado savo paskirtį, o pagrindinė miesto cerkvė vėliau buvo pertvarkyta į Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią.

Vienintelė iki mūsų dienų išlikusi stačiatikių šventovė tapo Švč. Trejybės cerkvė senosiose miesto kapinėse.

Ji pastatyta 1907 metais. Nors kai kuriuose šaltiniuose minimi 1901 ar net 1894 metai, dauguma šiuolaikinių tyrinėtojų, tarp jų Regina Laukaitytė ir Benjaminas Mašalaitis, statybos datą sieja būtent su 1907 metais.

Manoma, kad projektą parengė apskrities inžinierius Valerijus Rybarskis.

Raudonų plytų vienanavė cerkvė su aukštu bokštu dominuoja visoje senųjų kapinių teritorijoje. Vakarinėje dalyje įrengta penkiakampė apsidė, rytinėje – prieangis su bokšteliu ir varpine. Iki šiol ši cerkvė išlieka vienu ryškiausių istorinių Marijampolės architektūros akcentų.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais pagrindinė miesto cerkvė buvo perduota katalikų bendruomenei, o kitos cerkvės sunyko arba buvo nugriautos.

Nuo tada Švč. Trejybės kapinių cerkvė tapo pagrindine Marijampolės stačiatikių parapijos šventove. Iš pradžių ji buvo kapinių koplyčia, tačiau ilgainiui tapo pilnaverte parapijos cerkve.

Nuo 1923 metų Marijampolės parapiją aptarnavo protojerėjus Jonas Levickis, kuris buvo ir Kybartų Šv. Aleksandro cerkvės klebonas.

1934 metais parapijos klebonu paskirtas protojerėjus Leonidas Vorobjovas. Jo tarnystės metais parapijos gyvenimas atgijo, reguliariai vyko pamaldos, stiprėjo bendruomenė.

1937 metais parapijoje buvo apie du šimtus tikinčiųjų. Skirtinguose archyviniuose šaltiniuose minimi 137 ir 193 parapijiečiai, tačiau akivaizdu, kad tuo metu tai buvo gyvybinga ir aktyvi bendruomenė.

Antrasis pasaulinis karas smarkiai paveikė parapijos gyvenimą – tikinčiųjų sumažėjo.

Nepaisant to, parapijiečiai rūpinosi savo šventove. 1949 metais jų ir klebono protojerėjaus Leonido Vorobjovo pastangomis cerkvė buvo suremontuota.

1951 metais klebonu paskirtas kunigas Nikolajus Savickis, tarnavęs iki 1956 metų. Vėliau nuolatinio klebono parapija nebeturėjo – pamaldas atvykdavo laikyti kunigai iš Kauno.

XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje sovietų valdžia cerkvę uždarė. Liturginiai reikmenys buvo išvežti į Rygą ir Vievį.

Ypatingą vietą šios istorijos puslapiuose užima cerkvės varpas. Dailininkas Vaclovas Vekeriotas daugiau kaip dvidešimt metų jį saugojo savo namuose ir 2002 metais grąžino Marijampolės stačiatikių bendruomenei.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę cerkvė buvo grąžinta Stačiatikių Bažnyčiai.

Pagal architektės S. Mickevičienės projektą pradėti restauravimo darbai. Jie truko kelerius metus, ir 2007 metais cerkvė vėl buvo atverta tikintiesiems kaip veikianti parapijos šventovė.

Šiandien Švč. Trejybės cerkvė yra gyvas Marijampolės stačiatikių bendruomenės tikėjimo ir istorijos liudytojas. Čia reguliariai aukojama Dieviškoji liturgija, meldžiamasi už gyvuosius ir mirusiuosius, o daugiau kaip prieš šimtmetį pastatyta nedidelė cerkvė ir toliau tęsia savo dvasinę misiją.